Kiekvienais metais skelbiamas epistolinio rašinio konkursas. Šiemet tai jau 47 –asis ir jo tema - „Įsivaizduok, kad esi laiškas, keliaujantis laiku. Ką norėtum pranešti savo skaitytojams?“. Rajono komisija geriausiais pripažino tris darbus, iš kurių vienas - septintoko Edvino Vrubliausko (mokytoja Rimutė Jievaitienė). Jo rašinys pateiktas respublikiniam etapui.

Gelgaudiškis

2017–12-31

Sveiki,

          mane rašė, skaitė ir saugojo kartais net gyvybe rizikuodami daugiau nei šimtmetį mūsų proseneliai, seneliai, tėvai. Ne vienąsyk istorijos vingiuose  bandė sunaikinti priešai. Mačiau daug skausmo, neteisybės, prievartos, mačiau ir tikėjimą, kurį palaikė tautos viltis ir ryžtas. Daug mačiau, dar daugiau girdėjau ir patyriau, bet nepalūžau ir tarsi degantį fakelą nešiau pasauliui žinią apie artėjantį Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį! Aš esu nepriklausomos Lietuvos istorijos laiškas ir visiems geros valios  pasaulio žmonėms liudiju savo valstybės istoriją.

          Atsimenu,  kai prieš  šimtą metų, 1918  vasario 16-ąją, Lietuvos Taryba pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Tai buvo gana drąsus tokios mažos valstybės kaip Lietuva poelgis. Tą dieną mačiau vilties kibirkštėlę pasirašusiųjų signatarų akyse – jie tikėjo laisve ir mūsų nepriklausomybe. Jie tikėjo šalimis, kurios mus palaikė ir skatino siekti tikslo. Vėliau mums sunkiai sekėsi išlikti nepriklausomiems – tai patys laisvę prarasdavome, tai priešai atimdavo, norėdami mus sugniuždyti. Bet savo stiprybę bei tikėjimą Lietuvos tauta nešė tarsi vėliavą. Geltona jos spalva reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona –  daug kančių patyrusią žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. . Kiek dar sunkumų teko išgyventi per šį šimtmetį!  Tačiau Lietuva, vedama šviesuolių, kultūros nešėjų,  mažais žingsneliais skynėsi kelią į kitų Europos valstybių gretas.

          Deja, 1940 m. birželio 15 dieną SSRS okupavo Lietuvą ir pradėjo jos aneksiją. Po metų  prasidėjo masiniai  gyventojų trėmimai. Į gyvulinius vagonus  Sibiro kryptimi buvo išvežti 38 tūkstančiai lietuvių. Kas spėjo, pasigriebė tautinius rūbus, kryželį ar gimtosios žemės saują. Tik labai maža dalis jų besugrįžo. Lietuva neteko  trečdalio savo vaikų. Uždrausti mūsų valstybės tautiškumo simboliai – vėliava, himnas, klastojama istorija, varžoma gimtoji kalba ir papročiai. Persekiojama bet kokia pažangesnė mintis.

         Atkakli lietuvių tauta nepasidavė- po penkiasdešimties metų išsivadavo iš priespaudos.

1990 m. kovo 11-ąją paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Vėl saulės, vilties ir kraujo spalvomis švyti mūsų Trispalvė. Atrodo, maža šalis jau galėtų gyventi ramiai, bet Sovietų Sąjunga vėl kėsinasi pavergti šalį - 1991 m. sausio 13-ąją sovietų kareiviai, ginkluoti automatais, tankais atakuoja  taikių, beginklių žmonių,  saugančių Vilniaus televizijos bokštą, minią... Tačiau tūkstančiai rankų apkabina Tėvynę ir Laisvės vardas skamba dainoje, maldoje, plevėsuoja trispalvėje ir tampa paskutiniu žodžiu žuvusiųjų lūpose...

        Taigi mus puolė – mes gynėmės, mus okupavo – mes kovojome, bet niekada neapleidome nei savo kalbos, nei savo tikėjimo. Daug mūsų protėvių paaukojo gyvybę vardan Lietuvos, vardan laisvės, vardan mūsų... Todėl šiandien galime drąsiai sakyti: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žemė...“.

        Dabar, artėdami prie  Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, galime džiaugtis ir didžiuotis  šalimi, kuri nepabūgo negandų, išsaugojo savo istoriją, neužmiršo praeities bei drąsiai žengė į ateitį – į Europos Sąjungą, tapdama  pavyzdžiu kitoms valstybėms, užkrėsdama drąsa bei tikėjimu laisve. Todėl mes, lietuviai, mokame užjausti, palaikyti bei suprasti kitas mažas tautas, sugebame ištiesti pagalbos ranką, mokame būti dėkingi ir atlaidūs. Esame maža valstybė su didele širdimi. Valstybė, pasiruošusi petys į petį žengti su kitomis šalimis, gerbdama jų teises ir neužmiršdama savųjų.

        Esu Lietuvos Šimtmečio laiškas – svarbi žinia visiems, kurie dar abejoja laisve ar stokoja tikėjimo. Įsidėmėkite:  Dievas mus sutvėrė tam, kad  „žengtume ištiesę nugaras, laisvai, be baimės per pasaulį, kuriame turime nudirbti daug darbų, ieškoti tiesos, dalinti meilę ir nugalėti“. (J.F.Niutonas).